IEŠKOKITE KATALIKØ KNYGYNUOSE:

Popieþius BENEDIKTAS XVI

Enciklika
CARITAS IN VERITATE
apie visapusiðkà þmogaus vystymàsi meilëje ir tiesoje

Kaunas: Katalikø interneto tarnyba, 2009. – 120 p.

Treèioji popieþiaus Benedikto XVI enciklika, paraðyta dabartiniø socialiniø bei ekonominiø permainø pasaulyje metu, skirta socialiniams, ekonominiams ir finansiniams klausimams. Dedikuota ne tik kaip áprasta tikintiesiems, bet ir visiems geros valios þmonëms, jau sulaukë didelio susidomëjimo net verslininkø, bankininkø, politikø tarpe.

Benediktas XVI naujai atskleidþia, kad þmogaus ir visuomenës vystymasis, tame tarpe ir ekonominis, esmingai priklauso nuo atvirumo trancendencijai. Praktinis ateizmas, kurá nereta valstybë skatina, atima ið savo pilieèiø moralinæ ir dvasinæ jëgà, bûtinà visapusiðkai þmogaus gerovei ir paþangai. Todël popieþius siûlo pasaulio moralinës rekonstrukcijos principus, o ekonominæ krizæ vertina kaip primygtiná paraginimà permàstyti ekonominio veikimo bûdus.

Enciklikoje pasirodo anksèiau socialiniame Baþnyèios mokyme nenagrinëtos temos: neatlyginamumo principo ir dovanos logikos paþenklintos ekonomikos bûtinybë, abipusiu pasitikëjimu paremtos rinkos svarba, mokesèiø subsidiarumo skatinimas, globalizacija kaip þmoniø brolystë, o ne tik „kaiminystë,“ pagaliau pasaulinio teisinio autoriteto bûtinumas pasaulio ekonomikai, taikai ir aplinkosaugai. Dar kartà pabrëþiama, kad rinka nëra autonomiðka nuo etikos, o ekonominis gyvenimas – visais poþiûriais – turi bûti socialiai atsakingas.

Meilë tiesoje yra popieþiaus atsakymas á beásivyraujanèià visuomenëse reliatyvizmo diktatûrà ir skepticizmà. Tik tiesai iðtikima meilë gali suvienyti socialinës ir ekonominës krizës iðtiktà pasaulá. 

PRATARMË

1. Meilë tiesoje, Jëzaus Kristaus paliudyta savo þemiðku gyvenimu ir pirmiausia mirtimi bei prisikëlimu, yra pagrindinë varomoji kiekvieno asmens ir visos þmonijos tikrojo vystymosi jëga. Meilë – caritas yra nepaprasta jëga, skatinanti þmogø dràsiai ir dosniai ásipareigoti teisingumui bei taikai. Ši jëga kyla ið Dievo, amþinos Meilës ir absoliuèios Tiesos. Kiekvienas atranda laimæ pritardamas planui, kurá Dievas yra jam sumanæs trokðdamas asmens pilnatviðko ágyvendinimo: tokiame plane kiekvienas atranda savo tiesà ir, tai tiesai pritardamas, tampa laisvas (plg. Jn 8, 22). Todël tiesà ginti, nuolankiai bei átikinamai jà siûlyti ir liudyti gyvenimu yra reiklûs bei nepamainomi meilës pavidalai. Juk ji „su dþiaugsmu pritaria tiesai“ (1 Kor 13, 6). Visi þmonës jauèia vidinæ paskatà autentiðkai mylëti: meilë ir tiesa niekada iki galo viena nuo kitos neatskiriamos, nes tai Dievo á kiekvieno þmogaus ðirdá ir dvasià áraðytas paðaukimas. Jëzus Kristus meilës ir tiesos paieðkà apvalo ir iðlaisvina ið mûsø þmogiðkojo varganumo ir tobulai apreiðkia meilës iniciatyvà bei Dievo mums parengto tikrojo gyvenimo planà. Meilë tiesoje tampa Kristaus veidu, mums skirtu paðaukimu mylëti savo brolius jo plano tiesoje. Juk jis pats yra Tiesa (plg. Jn 14, 6).

2. Meilë yra pagrindinis Baþnyèios socialinio mokymo kelias. Kiekviena ðio mokymo nusakoma atsakomybë ir pareiga kyla ið meilës, kuri, Jëzaus þodþiais, yra viso Ástatymo santrauka (plg. Mt 22, 36–40). Meilë yra tikrasis asmens santykio su Dievu ir artimu turinys, ne tik mikrosantykiø – tarp draugø, ðeimoje ir nedidelëse grupëse, – bet ir makrosantykiø – visuomeniniø, ekonominiø ir politiniø – pradas. Baþnyèiai, besivadovaujanèiai Evangelija, meilë yra viskas, nes, kaip moko ðventasis Jonas (plg. 1 Jn 4, 8. 16) ir kaip að priminiau savo pirmojoje enciklikoje „Dievas yra meilë“ (Deus caritas est): visa kyla ið Dievo meilës, per jà ágyja pavidalà ir stiebiasi jos link. Meilë yra didþiausia Dievo dovana þmonëms, jo paþadas ir mûsø viltis.

Þinau, kad meilë bûdavo ir yra iðkreipiama bei nuprasminama, neapsaugota nuo pavojus, kad bus nederamai suprasta, iðstumta ið etinës gyvensenos ir bet kuriuo atveju negalës reikðtis tinkamu bûdu. Socialinëje, teisinëje, kultûrinëje, politinëje ir ekonominëje srityje, taigi ten, kur toks pavojus didþiausias, nesunku paskelbti, jog meilë nesvarbi moralinei atsakomybei aiðkinti bei ugdyti. Todël meilæ ir tiesà bûtina sieti ne tik ðventojo Pauliaus nurodyta veritas in caritate (Ef 4, 15) kryptimi, bet ir prieðinga bei papildoma caritas in veritate linkme. Tiesa ieðkotina, atrastina bei iðreikðtina meilës „ekonomijoje“, taèiau meilæ savo ruoþtu reikia suvokti, patvirtinti ir praktikuoti tiesos ðviesoje. Tada ne tik pasitarnausime tiesos apðviestai meilei, bet ir prisidësime prie tiesos átikimumo, konkreèiame visuomeniniame gyvenime parodydami jos autentiðkumà bei átikinamumà. Tai ypaè svarbu ðiandienëje socialinëje ir kultûrinëje aplinkoje, kurioje tiesa laikoma santykine, kur ji daþnai nieko nedomina ir yra atmetama.

3. Dël ðio glaudaus ryðio su tiesa meilë pripaþintina autentiðka þmogiðkosios bûties iðraiðka ir esminiu þmogiðkøjø santykiø  – taip pat vieðojoje srityje – elementu. Meilë suspindi ir autentiðkai ágyvendinama gali bûti tik tiesoje. Tiesa yra ðviesa, suteikianti meilei prasmæ ir vertæ. Tiktai padedamas proto bei tikëjimo ðviesos, intelektas priartëja prie meilës prigimtinës ir antgamtinës tiesos, suvokia jos kaip dovanojimosi, priëmimo ir bendrystës reikðmæ. Be tiesos meilë nuslysta á sentimentalumà, virsta tuðèiu pastatu, kurá galima uþpildyti kuo nori. Toks mirtinas pavojus meilei kyla kultûroje be tiesos. Tada ji tampa individo atsitiktiniø jausmø bei nuomoniø auka, piktnaudþiaujamu bei iðkraipomu þodþiu, galiausiai ágyjanèiu prieðingà reikðmæ. Tiesa meilæ iðlaisvina ið siauro emocionalizmo, nuskurdinanèio jos racionalø bei socialiná turiná, ir ið fideizmo, atimanèio ið jos þmogiðkà bei visuotiná alsavimà. Tiesoje meilë atspindi tikëjimo á Biblijos Dievà, kuris yra Agape ir Logos, gailestingoji Meilë ir Tiesa, Meilë ir Þodis, asmeniná ir kartu vieðàjá matmená.

4. Kadangi meilë kupina tiesos, þmogus gali suvokti, pritardamas priimti ir perteikti turtingà jos verèiø ávairovæ. Juk tiesa yra logos, kuriantis dia-logos ir taip duodantis pradþià bendravimui ir bendrystei. Tiesa, iðvesdama þmones ið subjektyviø nuomoniø bei jausmø, suteikia jiems galimybæ áveikti kultûrines ir dvasines sàlygotybes bei sutarti vertinant daiktø vertæ ir esmæ. Tiesa þmogaus intelektà atveria ir suvienija su meilës logos – ðtai tokia krikðèioniðkoji þinia apie meilæ ir toks krikðèioniðkasis meilës liudijimas. Dabartinëje socialinëje ir kultûrinëje aplinkoje, þenklinamoje polinkio laikyti tiesà santykine, gyvendami meile tiesoje, suvokiame, jog pritarimas krikðèionybës vertybëms yra ne tik naudingas, bet ir bûtinas geros visuomenës statydinimo ir þmogaus autentiðko visapusiðko vystymosi elementas. Meilës be tiesos krikðèionybæ nesunku supainioti su gerø, visuomenës sugyvenimui naudingø, taèiau marginaliø jausmø sankaupa. Be tiesos meilë iðtremiama á ribotà ir privaèià santykiø plotmæ. Ji iðvejama ið visuotinai reikðmingo þmogiðkojo vystymosi statydinimo, plëtojant dialogà tarp þiniø ir praktikos, planø bei procesø.

5. Caritas yra gaunamoji ir dovanojamoji meilë. Ji yra „malonë“ (charis). Jos versmë – pirmapradë Tëvo meilë Sûnui Šventojoje Dvasioje. Tai meilë, nuo Sûnaus atitekanti iki mûsø. Tai kuriamoji meilë, ið kurios esame atsiradæ, atperkamoji meilë, per kurià esame atgimæ, Kristaus apreikðtoji ir ágyvendintoji meilë (plg. Jn 13, 1), „iðlieta mûsø ðirdyse Šventosios Dvasios“ (Rom 5, 5). Kaip Dievo meilës adresatai, þmonës yra gailestingosios meilës subjektai, paðaukti patys bûti malonës árankiais, skleisti Dievo meilæ ir megzti gailestingosios meilës tinklus.

Tokia gaunamosios ir dovanojamosios meilës dinamika ir domisi Baþnyèios socialinis mokymas. Tas mokymas yra caritas in veritatis in re sociali – Kristaus meilës tiesos skelbimas visuomenëje. Tai – meilës tarnyba, taèiau vadovaujantis tiesa. Tiesa iðlaiko ir iðreiðkia iðlaisvinamàjà meilës galià vis naujuose istorijos vingiuose. Kartu ji yra tikëjimo ir proto tiesa, tiesa abiejose ðiose skirtingose ir sykiu sàveikaujanèiose paþinimo srityse. Ši tiesa tiesiog bûtina siekiant vystymosi, visuomenës gerovës ir tinkamo sunkiø, þmonijà kamuojanèiø socialiniø ekonominiø problemø sprendimo. Ir dar svarbiau yra ðia tiesa gyventi ir jà liudyti. Be tiesos, be pasitikëjimo ir meilës tam, kas teisinga, nebûna nei sàþinës, nei socialinës atsakomybës: socialinë veikla tada virsta asmeniniø interesø ir galios logikø þaismu, ardanèiu visuomenæ, ypaè visuomenæ, keliaujanèià á globalizacijà ir iðgyvenanèià tokius sunkius momentus kaip dabartiniai.

6. Caritas in veritate yra principas, apie kurá sukasi Baþnyèios socialinis mokymas, tai principas, veiksmingai pasireiðkiantis orientaciniais moralinës veiksenos kriterijais. Èia labiausiai norëèiau paminëti du ið jø, ypaè reikalingus visuomenei pakeliui á globalizacijà, – teisingumà ir visuotinæ gerovæ.

Ið pradþiø apie teisingumà. Ubi societas, ibi ius: kiekviena visuomenë iðrutulioja savo teisinæ sistemà. Meilë pranoksta teisingumà, nes mylëti reiðkia dovanoti, duoti kitam kà nors, kas yra „mano“; taèiau ji niekada nëra atsieta nuo teisingumo, akinanèio mane atiduoti kitam tai, kas yra „jo“, kas jam priklauso dël jo bûties ir veiklos. Negaliu „dovanoti“ kitam kà nors, kas mano, pirma neatidavæs, kas jam teisëtai priklauso. Kas kitus myli gailestingàja meile, tas pirmiausia jø atþvilgiu bûna teisingas. Teisingumas ne tik nesvetimas meilei, ne tik nëra alternatyvus ar greta meilës einantis kelias: teisingumas neatskiriamai susijæs su meile(1), yra jos esminis elementas. Teisingumas yra pirmutinis meilës kelias, arba, pasak Pauliaus VI, jos „minimalus matas“(2), tos meilës „darbu ir tiesa“ (1 Jn 3, 18), kuriai mus ðaukia apaðtalas Jonas, esminis dëmuo. Viena vertus, meilë reikalauja teisingumo – pripaþinti ir gerbti teisëtas asmens ir tautø teises, stengiasi statydinti „þmogaus tiesà“, remdamasi teise ir teisingumu. Kita vertus, meilë teisingumà pranoksta ir papildo já dovanojimo ir atleidimo logika(3). „Þmogaus miestà“ augina ne tik teisëmis ir pareigomis grásti santykiai, bet dar labiau ir pirmiausia neuþsitarnaujamumo, gailestingumo ir bendrystës paþenklinti ryðiai. Gailestingàja meile þmogiðkø santykiø plotmëje visada taip pat apreiðkiama Dievo meilë, visoms pastangoms, kuriomis siekiama teisingumo, suteikianti dieviðkàjà ir iðganomàjà vertæ.

7. Be to, ypatingas dëmesys skirtinas visuotinei gerovei. Kà nors mylëti reiðkia trokðti jam gera ir veiksmingai to siekti. Greta asmeninës gerovës egzistuoja ir gerovë, susijusi su þmogaus gyvenimu visuomenëje, – visuotinë gerovë. Tai gerovë to „mes visi“, kurá sudaro á socialinæ bendruomenæ susibûræ asmenys, ðeimos ir nedidelës grupelës(4). Tokios gerovës trokðtama ne sau paèiam, bet þmonëms, priklausantiems socialinei bendruomenei ir tik joje galintiems veiksmingiau pasiekti savo tikràjà gerovæ. Trokðti visuotinës gerovës ir dël jos stengtis yra teisingumo ir meilës reikalavimas. Ásipareigoti visuotinei gerovei reiðkia, viena vertus, remti visas institucijas, teisiðkai, pilietiðkai, politiðkai ir kultûriðkai struktûruojanèias socialiná gyvenimà, ir, kita vertus, jomis naudotis, taip randantis poliui, miestui. Artimas mylimas juo veiksmingiau, juo labiau rûpinamasi bendràja gerove, atitinkanèia ir jo realius poreikius. Kiekvienas krikðèionis paðauktas ðitaip mylëti artimà pagal savo paðaukimo savità pobûdá ir átakos galimybes polyje. Tai institucinis  – galime sakyti ir politinis – artimo meilës kelias, ne maþiau tinkamas ir veiksmingas negu meilë, rodoma artimui tiesiogiai, ne per tarpininkaujanèias polio institucijas. Kai visuotinei gerovei ásipareigojama ið meilës, tokios pastangos yra vertingesnës negu vien pasaulietinës, politinës. Kaip ir kiekvienas ásipareigojimas teisingumui, tai irgi dieviðkosios meilës liudijimas, kuris, veikdamas laike, rengia amþinybæ. Visuotinis Dievo miestas, kurio link juda þmonijos istorija, statydinamas tik tada, kai þmogaus veikla þemëje bûna ákvëpta ir palaikoma meilës. Kad þmogaus miestui suteiktø vienybës bei taikos pavidalà ir tam tikru bûdu padarytø já provaizdine Dievo miesto be sienø anticipacija, pakeliui á globalizacijà visuomenëje visuotinë gerovë bei pastangos to siekiant neiðvengiamai turi aprëpti visà þmonijà, vadinasi, tautø ir nacijø bendruomenæ(5).

8. 1967 m. paskelbdamas enciklikà Populorum progressio, mano garbingasis pirmtakas Paulius VI didþiàjà tautø vystymosi temà pateikë tiesos spindesyje ir Kristaus meilës ðviesoje. Jis patvirtino, kad Kristaus skelbimas yra pirmutinis ir pagrindinis vystymosi veiksnys(6), ir iðkëlë uþduotá þengti vystymosi keliu ðirdimi ir visu protu(7), t. y. karðta meile ir tiesos iðmintimi. Juk bûtent pirmapradë Dievo meilës tiesa, mums dovanota malonë atveria mûsø gyvenimà dovanai ir leidþia tikëtis „viso þmogaus ir visos þmonijos“(8) vystymosi, perëjimo „nuo maþiau þmogiðkø prie þmogiðkesniø sàlygø“(9), kas pasiekiama áveikiant neiðvengiamai kelyje pasitaikanèius sunkumus.

Praëjus keturiasdeðimèiai metø nuo enciklikos paskelbimo norëèiau pagerbti didaus popieþiaus Pauliaus VI atminimà tæsdamas jo mokymà apie visapusiðkà þmogaus vystymàsi ir leisdamasis jo nurodytu keliu, idant ðá mokymà padaryèiau aktualø mûsø dienomis. Toká suaktualinimo procesà pradëjo Dievo tarnas popieþius Jonas Paulius II savo enciklika Sollicitudo rei socialis, kuria norëjo paminëti Populorum progressio paskelbimo dvideðimtàsias metines. Iki tol panaðiai paminëta tebuvo enciklika Rerum novarum. Prabëgus dar dvideðimèiai metø, noriu pareikðti, jog enciklika Populorum progressio, mano nuomone, laikytina „mûsø laikø Rerum novarum“, nuðvieèianti þmonijos þingsnius kelyje á vienybæ.

9. Meilë tiesoje – caritas in veritate – yra didþiulis iððûkis Baþnyèiai didëjanèios ir plintanèios globalizacijos pasaulyje. Didelá pavojø mûsø laikais kelia tai, kad faktinës þmoniø bei tautø tarpusavio priklausomybës nelydi jokia etinë sàþinës ir intelekto sàveika, ið kurios galëtø iðnirti tikrai þmogiðkas vystymasis. Tik proto ir tikëjimo apðviesta meile galima pasiekti vystymosi tikslus, turinèius þmogiðkàjà ir suþmoginanèiàjà vertæ. Dalijimosi gërybëmis bei iðtekliais, ið kurio kyla autentiðkas vystymasis, neámanoma laiduoti vien technine paþanga ir iðskaièiavimu paremtais santykiais, tai pasiekiama tik meile, blogá nugalinèia gerumu (plg. Rom 12, 21) ir atverianèia þmones sàþinës bei laisvës abipusiðkumui.

Baþnyèia negali pasiûlyti techniniø sprendimø(10) ir tikrai neketina „kiðtis á valstybinæ politikà“(11). Taèiau visais laikais ir visomis aplinkybëmis jai tenka vykdyti tiesos misijà bei reikalauti visuomenës, atitinkanèios þmogø, jo kilnumà ir paðaukimà. Be tiesos visa nusmunka á empiristinæ ir skepticistinæ gyvenimo sampratà, negebanèià pakilti aukðèiau praktikos, nes jos nedomina vertybës – ir kartais net reikðmës, – kuriomis remiantis ta praktika ávertintina bei orientuotina. Iðtikimybë þmogui reikalauja iðtikimybës tiesai, kuri vienintelë laiduoja laisvæ (plg. Jn 8, 32) ir visapusiðko þmogaus vystymosi galimybæ. Todël Baþnyèia ieðko tiesos, jà nenuilstamai skelbia ir pripaþásta, kai tik ji pasireiðkia. Tokios tiesos misijos Baþnyèia atsisakyti negali. Jos socialinis mokymas yra ypatingas tokio skelbimo aspektas – tarnavimas tiesai, kuri iðlaisvina. Bûdamas atviras tiesai, kad ir ið kokios paþinimo srities ji ateitø, Baþnyèios socialinis mokymas sudëlioja jos fragmentus, kaip daþniausiai ji yra aptinkama, á vieningà visumà ir perkelia jà á vis naujà þmoniø ir tautø visuomenës gyvenimo praktikà(12).

1 Plg. Paulius VI. Enciklika Populorum progressio (1967 03 26), 22: AAS 59 (1967), 268; Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinë konstitucija apie Baþnyèià ðiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 69.
2 Kreipimasis Vystymosi dienos proga (1968 08 23): AAS 60 (1968), 626–627.
3 Plg. Jonas Paulius II. Þinia 2002 metø Pasaulinës taikos dienos proga: AAS 94 (2002), 132–140.
4 Plg. Pastoracinë konstitucija apie Baþnyèià ðiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 26.
5 Plg. Jonas XXIII. Enciklika Pacem in terris (1963 04 11): AAS 55 (1963), 268–270.
6 Plg. 16: op. cit., 265.
7 Plg. ten pat, 82: op. cit., 297.
8 Ten pat, 42: op. cit., 278.
9 Ten pat, 20: op. cit., 267.
10 Plg. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinë konstitucija apie Baþnyèià ðiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 36; Paulius VI. Apaðtaliðkasis laiðkas Octogesima adveniens (1971 05 14), 4: AAS 63 (1971), 403–404; Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus (1991 05 01), 43: AAS 83 (1991), 847.
11 Paulius VI. Enciklika Populorum progressio, 13: op. cit., 263–264.
12 Plg. Popieþiðkoji teisingumo ir taikos taryba. Baþnyèios socialinio mokymo santrauka, 76.